2020 m.

Nuaidėjus „Grigeo“ skandalui, kai gamykloje susidariusios nuotekos nevalytos patekdavo tiesiai į Kuršių marias, visi susizgribo, kad galbūt laikas ieškoti būdų, kaip pažaboti aplinkosaugos reikalavimų nepaisančių pramonės įmonių savivalę ir priversti už gamtos teršimą susimokėti.

 

Deja, nors principas „teršėjas moka“ ir gražiai skamba, tačiau Lietuvoje jis tampa principu „moka vartotojas“.

 

Po skandalo ne tik pradėta ieškoti kaltų, kas pražiūrėjo tokio masto pažeidimus, bet ir kurti įstatyminius bei mokestinius instrumentus siekiant išvengti tokių atvejų ir mažinti taršą gamtai apskritai.

 

Tačiau kol kas panašu, kad valstybė žaidžia „karštą bulvę“ ir yra pasiruošusi šią atsakomybės naštą nusimesti nuo savo pečių ir užkrauti ją vartotojams bei vandentvarkos įmonėms.

 

Dabar nuspręsta padidinti mokesčio už aplinkos teršimą tarifus, kurių pagrindu vandentvarkos įmonės kasmet moka mokestį už išleistas išvalytas nuotekas į gamtinę aplinką. Šis mokestis mokamas nepriklausomai nuo to, kad nuotekos išvalytos tinkamai ir neviršija nustatytų leistinų normatyvų.

 

Minėti mokesčio už aplinkos teršimą tarifai valdančiosios daugumos iniciatyva padidinti nuo dviejų iki daugiau nei trijų kartų, priklausomai nuo apmokestinamo teršiančiojo parametro. Tačiau jau dabar akivaizdžiai matyti, kad šis mokestis nuguls ne ant didžiųjų teršėjų, išleidžiančių normatyvus neatitinkančias nuotekas į centralizuotus miestų nuotekų tinklus, bet ant vandentvarkos įmonių pečių.

 

Savo ruožtu, vandentvarkos įmonės šias padidėjusias sąnaudas bus priverstos dengti iš pagrindinės veiklos pajamų, per paslaugų tarifą, taikomą eiliniams vartotojams ir ūkio buities nuotekas išleidžiantiems juridiniams asmenims.

 

Štai Šiaulių miesto pavyzdys rodo, kad taršioji pramonė išleidžia 7 proc. nuotekų nuo bendro nuotekų kiekio. Tai reiškia, kad būtent šiauliečiai ir kiti ūkio buities nuotekas išleidžiantys juridiniai asmenys turės susimokėti didžiąją dalį papildomų išlaidų, atsiradusių dėl valdančiosios daugumos priimto sprendimo didinti ir taip nemenką mokestį už aplinkos teršimą.

 

Politikai dabar teikia argumentus, kad neva už surinktą didesnį mokestį vandentvarkos įmonės galės modernizuoti valymo įrenginius ir taip dar labiau sumažinti į atvirus vandenis išleidžiamos taršos kiekius.

 

Tačiau kartu politikai nutyli, kad mokestis bus renkamas į valstybės biudžetą ir negrįš į vandentvarkos įmonių biudžetus, skirtus turto modernizavimui, dotacijų ar kitu pavidalu. O tai reiškia, kad vandentvarkos įmonės, patirdamos didesnes veiklos sąnaudas ir nedidindamos paslaugų įkainių, negalės planuoti ir įgyvendinti projektų, susijusių su nuotekų valymo įrenginių tobulinimu ar nusidėvėjusio turto atnaujinimu.

 

Praktikoje pavyzdžiai rodo, kad dauguma Lietuvos vandentvarkos įmonių sėkmingai susitvarko su nuotekų valymu.

 

Pavyzdžiui, Šiaulių miesto nuotekų valykloje išvalytų ir į atvirus vandens telkinius išleidžiamų nuotekų vidutinė tarša organinėmis medžiagomis, vertinant pagal BDS7 rodiklį, siekė vos 3,8 mg/l, ir buvo puspenkto karto mažesnė nei leidžiama išleisti 17 mg/l vertė. Kiti normuojami ir kontroliuojami taršos parametrai taip pat neviršijo leistinų taršos normatyvų ir visiškai atitiko Europos Sąjungos keliamus griežtus reikalavimus.

 

BDS7 rodiklis rodo biocheminį deguonies suvartojimą per 7 paras – šiuo rodikliu apibūdinamas išleidžiamų organinių medžiagų kiekis išreikštas deguonies kiekio ekvivalentu, kuris reikalingas toms medžiagoms skaidyti natūraliomis aplinkos sąlygomis.

 

Kai šis rodiklis nuotekose aukštas, tai reiškia, kad į atvirą vandens telkinį patenkančiose nuotekose yra didelis organinių medžiagų kiekis, kuris skildamas vandenyje sunaudoja jame ištirpusį deguonį, kas gyviesiems vandens organizmams sukelia deguonies deficitą ir jų žūtį. Todėl kuo aukštesnis vandens BDS7 rodiklis, tuo sunkiau išgyventi žuvims.

 

Ministerijos klerkai kaltina vandentvarkos įmones nenoru toliau investuoti į nuotekų valymo technologijas.

 

Tačiau tokia pozicija nelabai suprantama, mat taikant tradicinius biologinio nuotekų valymo metodus pasiekti mažesnius išvalymo rodiklius nelabai įmanoma. To nereikalauja net ir taip griežti ES reikalavimai.

 

Tiesa, gali būti statomi tretinio valymo įrenginiai, kurie kainuotų kelis milijonus, o gal ir dar daugiau, tačiau vargu, ar tokios investicijos būtų įkandamos vandentvarkos įmonėms, ypač po padidintų mokestinių prievolių.

 

Investavę milijonus galbūt sumažintume taršą minimaliai, tačiau realaus pokyčio nebūtų, o vandentvarkos įmonės liktų dar tuštesnėmis kišenėmis, kurias ir taip tuština valdančios daugumos sprendimai taikyti vandentvarkos įmonėms milijonines baudas už tai, kad šios neužtikrina pakankamo vartotojų prijungimo prie centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų rodiklio.

 

Deja, valdantieji užsimerkia prieš tai, kad dauguma Lietuvos gyventoju atsisako jungtis prie centralizuotų nuotekų tinklų dėl sunkios finansinės padėties ir skurdo, o ne dėl nenoro tausoti aplinkos.

 

Negana to, Aplinkos ministerija sėkmingai permeta pramonės įmonių kontrolės naštą vandentvarkos įmonėms.

 

Teisės aktai nurodo, kad tarši pramonės įmonė privalo sudaryti sąlygas paimti išleidžiamų nuotekų mėginius tik įmonės darbo valandomis ir tik sutartyje numatytoje mėginių paėmimo vietoje. Toks teisinis reglamentavimas akivaizdžiai leidžia abonentui piktnaudžiauti.

 

Praktika rodo, kad taršias nuotekas generuojančios įmonės dažnu atveju turi nuotekų kaupimo įrenginius, todėl nuotekas į miesto centralizuotą nuotekų tvarkymo infrastruktūrą išleidžia naktimis.

 

Vandentvarkos įmonėms net ir nustačius neteisėtus nuotekų išvadus ar panašius įrenginius, jų galimybės imti nuotekų mėginius iš vietų, nenumatytų sutartyje taip pat apribojamos lobizmo grupių paveiktomis ydingomis teisinio reglamentavimo nuostatomis.

 

Be viso to, vandentvarkos įmonė ketindama vykdyti laboratorinę kontrolę, pagal galiojančius teisės aktus apie tai turi iš anksto pranešti.

 

Akivaizdu, kad perspėjus iš anksto, jog konkrečiu metu pasibels vandentvarkos įmonės atstovas, nesunku „pagražinti“ esamą situaciją. Tokia kontrolės forma savaime praranda prasmę.

 

Mėginio paėmimas, pažeidus minėtas taršią pramonę apsaugančias teisinio reguliavimo nuostatas, tiesiog būtų laikomas negaliojančiu.

 

Savo ruožtu Aplinkos ministerija, turėdama žymiai daugiau teisinių svertų, jais nesinaudoja ir nesiima kontroliuoti taršių pramonės įmonių, kurios nuotekas išleidžia į centralizuotą nuotekų surinkimo sistemą.

 

Vandentvarkos įmonėms net ir nustačius abonento piktnaudžiavimą išleidžiamos taršos atžvilgiu, sankcijos už tai numatytos tiesiog juokingos – tik 10 proc. netesybų nuo mėnesinės mokėtinos sumos, kurią abonentas sumoka už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas.

 

Taip už neleistiną nuotekų taršą pramonės įmonės sumoka centus, o vykdomosios valdžios sprendimai taršios pramonės įmonės neatlygintas nuotekų valymo sąnaudas perkelia eiliniams vartotojams.

 

Esamas teisinis reglamentavimas ir jame apibrėžtas netesybų dydis yra neproporcingas žalai, kurią įmonė daro išleisdama viršijančią sutartimi nustatytą taršą ir net nepadengia būtinųjų laboratorinės kontrolės (mėginio paėmimo ir ištyrimo) sąnaudų.

 

Tokiu mažu netesybų dydžiu taršusis pramonės sektorius nemotyvuojamas apskritai taršos mažinti.

 

Tokia situacija akivaizdžiai prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms vandens politikos srityje, nes Lietuva, būdama ES nare, neužtikrina principo „teršėjas moka“ tinkamo įgyvendinimo, priešingai įgyvendina principą – „moka gyventojas“, kuris parankus lobistiniam pramonės sektoriui.

 

Keliamas mokestis už aplinkos teršimą yra panašesnis į darbo imitavimą nei į priemones, kurios padėtų spręsti aplinkosaugos problemas.