2022 m.

Smalsūs vandens lašeliai, piktieji teršalai, geroji bakterijų ir mikroorganizmų kariauna – šie šiaulietės Džiuljetos Korsakienės knygos „Pasaka apie tris šaunius vandens lašelius“ veikėjai ne tik patiria nuotykių, išbandymų, bet ir supažindina su teršalų valymo technologijomis, moko tausoti aplinką. Septyniolika metų UAB „Šiaulių vandenys“ dirbančiai Dž. Korsakienei labai svarbu, kad informacija pasiektų vaikus, tad pasakojimui pasirinko patrauklią formą – pasaką.

 

 

Knyga pas autorę iš spaustuvės atkeliavo per Pasaulinę vandens dieną – tarsi pasveikinimas.

 

Pasakos vaikams priešistorė – bukletas „Aplinkosauga gyvybiškai svarbi pačiam žmogui“, kurį „Šiaulių vandenų“ ryšių su visuomene atstovė Dž. Korsakienė rengė suaugusiems.

 

„Mums visiems labai svarbu gauti gerą geriamąjį vandenį iš čiaupo – labai greit reaguojame į jo kokybę. O kokias nuotekas išleidžiame namuose, niekam nerūpi“, – sako Dž. Korsakienė.

 

Specialistė atkreipė dėmesį, jog gyventojai, švarindami namus, plaudami indus, skalbdami, valydami paviršius, blizgindami langus, šveisdami tualetą naudoja labai daug buitinės chemijos.

 

„Susidaro įspūdis, kad namai tampa labai švarūs, itin kvepia. O vanduo, kurį panaudojame visiems tiems darbams, išpilamas, nuleidžiamas į kanalizaciją. Daugeliui tai nerūpi, tad labai norėjau akcentuoti tą nematomą dalį, kalbėti apie nematomus teršalus – chemines medžiagas. Mes, buityje besišvarindami, labai užteršiame vandenį. Pakanka pradaryti namuose spintelę su cheminėmis priemonėmis ir susiskaičiuoti, kiek visko yra.“

 

Dž. Korsakienė svarstė: ką daryti, kad informacija pasiektų ir vaikus – paprastai, aiškiai, žaismingai, patraukliai? Vandentvarkos ūkis labai sudėtingas, nuotekų tvarkymo tema gali pasirodyti nepatraukli – kaip pateikti, kad tai nebūtų tiesmuka mokomoji medžiaga? Nusprendė parašyti pasaką! O kartu įvesti ir mokomąją dalį.

 

Sujungti pasakojimą padėjo vaikų literatūros mylėtoja, redaktorė Danguolė Šakavičiūtė. Knygą žaismingai iliustravo vilnietė dailininkė Greta Alice.

 

Knygos puslapiais keliauja atkaklusis Ka, smalsuolis Sulfis, rūpestingoji Magnė, pasipūtęs gražuolis Muilius, apsimetėlis švaruolis Skalbis, riebus nenaudėlis Svilėsis ir kiti veikėjai.

 

Pasakos herojai lašeliai atkeliauja iš požemių, kur vanduo kaupėsi tūkstantmečius – vandentiekiu patenka į namus ir nežino, kas jų laukia, bet yra pasiruošę dirbti. Čia jie turi ir indus išplauti, ir drabužius skalbti, ir vandenį į klozetą nuleisti, šeimininką nuprausti. Po kiekvieno darbo lašeliai tampa vis labiau nešvarūs.

 

Pasakoje atsiranda ir Taršonas – teršalas, naujas darinys, susidarantis iš teršalų, patekusių į kanalizaciją, „kokteilio“. Teršalai planuoja sunaikinti aplinką. Lašeliai supranta, kad turi išlikti švarūs – vanduo neša gyvybę. Kyla įtampa, bet upelyje laukia netikėtumai.

 

Pasaka baigiasi laimingai, o lašeliai ir skaitytojai sužino daug naudingos informacijos: kaip vanduo atkeliauja iki namų, kaip ir kuo užteršiamas, kaip nuotekos tampa švariu vandeniu, kokios yra draugiškos gamtai taisyklės.

 

 

„Nuo mūsų pačių priklauso, kiek švarią aplinką turėsime. Neturime antros planetos, žalesnės, švaresnės Žemės visatoje – mes čia gyvename“, – sako Dž. Korsakienė. Ir primena Kulpės istoriją – į upę sovietmečiu buvo išleidžiama labai daug teršalų, jie keliavo ir į Mūšą, Lielupę, galiausiai – į Baltijos jūrą. Šiauliai buvo įvardijami kaip karštasis taškas. Problema išspręsta – nuotekų valykla Šiauliuose pastatyta 2004 metais. Dabar nuotekos išvalomos pagal visus reikalavimus.

 

Bet buitinė chemija vis tobulėja, jos daugėja, itin veiksminguose valikliuose naudojamos pavojingos cheminės medžiagos. Deja, šiandien ne visos cheminės medžiagos pašalinamos nuotekų valyklose, nes teršalams valyti reikia naujos kartos įrangos. Patekę į aplinką, cheminiai teršalai sunkiai skyla gamtoje ir veikia gyvąją aplinką, turi ilgalaikį poveikį.

 

Todėl pasakos autorė ragina itin atsakingai naudoti namų švarinimo priemones, knygoje pateikia jų ženklinimą, nurodo, kurios yra pavojingiausios. Ir siūlo rinktis alternatyvias: actą, sodą, ūkinį muilą, citriną ar valiklius, pažymėtus ekologišku ženklu.

 

Primena: švaros pojūtis – tik iliuzija, jei panaudoję itin veiksmingą priemonę nenuvalysime švariai paviršiaus, užteršime namus – ir patys prisilietę pajusime pasekmes. Naudojamos priemonės veikia ne tik nešvarumus, bet ir mūsų sveikatą.

 

Dž. Korsakienė skeptiškai žiūri į lozungus ir deklaratyvius šūkius, kaip „Rūpinkimės aplinka!“. Jai svarbu, kad skaitytojai sužinotų, kokie procesai vyksta realybėje.

 

„Negalima deklaruoti, kaip rūpi aplinka, o iš tiesų nesigilinti. Vienas žmogus, namų ūkis gali keisti situaciją. Žinoma, atsisakius cheminių priemonių ne taip patogu tvarkyti buitį, ekologiškas gyvenimo būdas reikalaus daugiau pastangų ir laiko.“

 

Dž. Korsakienė pacituoja: „Patogu buityje turėti efektyvių valiklių, o efektą suteikia ne kas kita, kaip cheminiai elementai, tiesa, atlikę savo funkciją, jie niekur nedingsta. Patogiai gyventi yra gerai, tačiau sveikai gyventi – dar geriau.“

 

Nors knyga skirta mažiesiems skaitytojams, autorės manymu, ji gali būti įdomi ir suaugusiems, nes ne visi žino, kaip nuotekos valomos.

 

Naująją knygą Dž. Korsakienė planuoja pristatyti susitikimuose. Tikisi, kad jos parašyta pasaka taps ir šeimos, ir klasės knyga – vaikai ją ne tik skaitys, bet ir aptarinės su suaugusiais.