2021 m.

Vis daugiau žmonių geria vandenį iš čiaupo. Tai ekologiškiausias ir pigiausias vandens vartojimas. Tačiau dalis gyventojų skundžiasi, kad vanduo iš čiaupo yra kietas ir vengia jį vartoti. Taip pat jie piktinasi, kad dėl kieto vandens vos per kelias dienas prikalkėja arbatinukas, greičiau genda skalbimo mašina, indaplovė, kavos aparatas ir kiti prietaisai, o dušo sienelės ir santechnikos įranga pasidengia baltomis apnašomis. Gyventojai sako, kad nespėja valyti kalkių nuosėdų ir abejoja, kad toks vanduo gali būti sveika žmogui.

 

Tokius skundus ir nuogąstavimus gyventojai išreiškė UAB „Šiaulių vandenys“ klientų apklausoje. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Chemijos ir bioinžinerijos katedros docentė dr. Ramunė Albrektienė atsako į gyventojams rūpimus klausimus apie vandentiekio vandens kokybę.

 

 

Jei kalbame apie geriamąjį vandenį, tai kokybiškas vanduo yra toks vanduo, kuris nekenkia žmogaus sveikatai ir atitinka visus Lietuvos higienos normos HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ punktus. Šiame dokumente yra nurodyta, kokie mikrobiologiniai, indikatoriniai ir toksiniai rodikliai turi būti tiriami geriamajame vandenyje ir kokios jų koncentracijos turi neviršyti leistinų normų. Iš viso tikrinama per 50 rodiklių.

 

 

Tai priklauso nuo to, apie ką kalbėsime – ar apie vandenį, skirtą žmogui vartoti, t. y. gerti, maistui gaminti, ar apie vandenį, kurį naudosime buitiniuose prietaisuose.

 

Lietuvos higienos norma HN 24:2017 reglamentuoja būtent geriamojo vandens kokybės rodiklius. Šiame dokumente teigiama, kad „Geriamasis vanduo yra saugus ir sveikas vartoti, kai jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo skaičiais ar koncentracijomis galinčių kelti pavojų žmonių sveikatai bei atitinka higienos normos nustatytus minimalius mikrobinius ir toksinius (cheminius) rodiklius bei parametrų vertes“.

 

Lietuvos vandens tiekėjai turi užtikrinti, kad gyventojams tiekiamas geriamasis vanduo atitiktų šios normos reikalavimus pagal visus punktus. Atkreipiu dėmesį, kad šiame dokumente vandens kietumas (arba vadinamas kalkėtas vanduo) net nereglamentuojamas, t. y. šio rodiklio net nereikia tirti vandenyje. O nereikia tirti todėl, kad jis neturi neigiamos įtakos žmogaus sveikatai.

 

Lietuvos higienos norma yra parengta remiantis Europos direktyva, o Europos direktyva parengta pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijas. O tai reiškia, kad net PSO neturi duomenų, kad vandens kietumas kenktų žmogaus sveikatai. Vandens kietumą lemia jame ištirpusios kalcio ir magnio druskos. Šios mineralinės medžiagos yra būtinos mūsų organizmui.

 

Jei kalbėtume apie vandens kokybę, tinkančią buitinei technikai, tai galime sutikti, kad kuo kietesnis vanduo, tuo labiau kenkia buitinei technikai. Bet tada turime atsakyti į vieną labai svarbų klausimą: kas man svarbiau? Mano ir mano šeimos sveikata ar vandens poveikis skalbimo mašinai?

 

 

Iš tiesų, kietas vanduo yra nepageidaujamas buityje. Aš suprantu, kad norisi švaresnių paviršių ir ilgai tarnaujančių buitinių prietaisų, bet čia vėl reikia sau atsakyti į prieš tai užduotą klausimą: kas man svarbiau?

 

Antra, juk prietaisų priežiūrai ir paviršiams valyti yra įvairių natūralių priemonių, kurias galima naudoti „baisiosioms“ kalkių nuosėdoms valyti.

 

Bet tikriausiai svarbiausias dalykas yra išsiaiškinti, kas gi yra tos kalkės, dėl kurių kyla tiek problemų. Ar tai tikrai yra taip baisu, kaip atrodo? Dažniausiai suveikia psichologinis efektas: jei kažką matau vandenyje, tai yra kenksminga, o jei nieko nematau, tai reiškia, kad vanduo yra švarus ir saugus.

 

Arbatinukuose matome baltas nuosėdas ar kartais iš čiaupo pasipila rudas vanduo ir jau išsigąstame, kad tai blogas vanduo. Kalkių nuosėdos tai yra kalcio ir magnio druskos. Ir kuo didesnė šių mineralinių druskų koncentracija vandenyje, tuo vanduo kietesnis, tuo daugiau kalkių nuosėdų ant paviršių.

 

Požeminiame vandenyje yra gausu mineralų, o vanduo yra geras tirpiklis. Tekėdamas pro uolienas vanduo prisisotina naudingais mineralais. Tie mineralai yra tirpūs, todėl mes jų „plika“ akimi nematome, bet kai vandenį paviriname, jie iškrenta nuosėdomis. Štai todėl ir atsiranda tos kalkių nuosėdos ant arbatinuko sienelių.

 

Jei paklaustume žmonių, ar vanduo su kalkių nuosėdomis yra pavojingas, dalis iš jų atsakytų teigiamai. Bet jei paklaustume, ar žmogaus sveikatai kalcis ir magnis yra naudingas, tikriausiai, didelė dalis žmonių atsakytų „taip“. Neįtikėtina: žmonės bijo šių gerųjų elementų vandenyje, nors mielai vartoja kalcio ir magnio papildus.

 

Kietas (kalkėtas) vanduo yra kokybiškas geriamasis vanduo ir tokį vandenį galima drąsiai gerti tiesiai iš čiaupo ir naudoti maistui ruošti. Kuo kietesnis vanduo, tuo daugiau kalcio ir magnio atsiras jūsų sriuboje.

 

 

Įmonės vadovaujasi geriamojo vandens kokybę reglamentuojančiais norminiais dokumentais. Kaip jau minėjau, Lietuvos higienos norma HN 24:2017 nereglamentuoja vandens kietumo, nes tai nekenkia žmogaus sveikatai, todėl vandens tiekėjai neminkština vandens.

 

 

Jei kalbame apie sveikatą ir gėrimui bei maistui naudojamą vandentiekio vandenį, tai jo filtruoti tikrai nereikia, nes vandens tiekėjas privalo užtikrinti tiekiamo geriamojo vandens kokybę. Noriu pabrėžti žodį „geriamojo“.

 

Prieš galvojant apie buitinių filtrų įsirengimą, žmogus turi sau užduoti du klausimus ir rasti į juos atsakymus.

 

Pirmas: kokios kokybės vandenį aš gaunu? Jei vandenį tiekia vandens tiekėjas, informacijos apie vandens kokybę galima rasti vandens tiekėjo internetiniame puslapyje ar paskambinus tiesiogiai. Jei naudojamas nuosavo gręžinio ar šulinio vanduo, būtina atlikti vandens kokybės tyrimus akredituotoje (atestuotoje) laboratorijoje, kurioje dirba specialistai ir yra patikimi tyrimo būdai. Pabrėžiu, kad patikimus tyrimų rezultatus jūs sužinosite tik sertifikuotoje laboratorijoje.

 

Sužinojus apie vandens kokybę, reikia užduoti antrą klausimą: kaip noriu pagerinti tą vandenį? Ar jį reikia išvis gerinti?

 

Jei po pokalbio su vandens tiekėjo atstovu ar po laboratorinių vandens tyrimų įsitikinote, kad geriamasis vanduo atitinka kokybės reikalavimus, tai puiku – jums nereikia jokio buitinio filtro. Ką tik sutaupėte pinigų. Pažymiu, kad vandens tiekėjai negalėtų tiekti vandens, neatitinkančio higienos normos reikalavimų.

 

O jei kažkoks vandens rodiklis iš nuosavo šulinio ar gręžinio neatitinka normų, tada jau reikia galvoti apie buitinius vandens filtrus.

 

Ir dar norėčiau pasakyti apie dažnai statomus buitinius minkštinimo filtrus, kurie mažina vandens kietumą ir kalkių nuosėdas prietaisuose. Jeigu jau labai įgriso valyti kalkių nuosėdas nuo čiaupų, dušo galvučių, dušo sienelių ir kitų vonios įrangos paviršių, tai siūlyčiau, jei yra tokia galimybė, įsirengti minkštinimo filtrą prieš visus buitinius prietaisus, o viena čiaupą, pavyzdžiui, virtuvėje, pasilikti be filtro, kad būtų galima atsigerti sveiko vandens su kalciu ir magniu.

 

 

Tikrai yra tokių filtrų, kurie viską išvalo ir praleidžia tik vandens molekules. Lieka, taip vadinamas, „tuščias“ vanduo. Bet klausimas, ar tikrai reikia viską išvalyti?

 

Jei kalbame apie geriamąjį vandenį, būtina valyti tik tuos elementus, kurių yra per daug ir kurie kenkia sveikatai. Visiškai išvalytas vanduo yra net kenksmingas žmogaus sveikatai, jei papildomai nepridedama mineralų. Tai yra brangūs filtrai ir reikalaujantys nuolatinės nepigios priežiūros, kad vanduo po šių filtrų atitiktų geriamojo vandens reikalavimus. Šiuos filtrus galima įsirengti tik tuo atveju, kai nebėra jokios kitos alternatyvos.

 

 

Tikriausiai, visi žino, kad rudas vanduo būna nuo geležies. Geležis vandenyje gali atsirasti iš gamtos arba iš senų surūdijusių vamzdžių. Lietuvos dirvožemyje ir uolienose, pro kurias skverbiasi požeminis vanduo, yra gausu gamtinės geležies.

 

Jei išgautas požeminis vanduo pasižymi didesniu geležies pertekliumi, tokį vandenį būtina valyti vandens gerinimo įrenginiuose.

 

Per daugelį metų vamzdynai yra užsinešę geležies sąnašomis. Avarijos metu tos sąnašos yra sujudinamos ir vanduo nusidažo rudai. Tokiu atveju būtina praplauti vamzdyną ir išleisti rudą vandenį, kad nekokybiškas vanduo nepasiektų vartotojų.

 

Vandens drumstumo priežastis gali būti ir pasikeitęs vandens slėgis, tekėjimo kryptis ar greitis. Ši problema sprendžiama periodiškai plaunat vandentiekio linijas, o jei vamzdynai yra susidėvėję, keičiami naujais.

 

Taip, didelis geležies kiekis vandenyje sugadina vandens skonį, kvapą ir spalvą, bet šis elementas nėra kenksmingas. Pagal Lietuvos higienos normą geležis yra priskiriama prie sveikatai nepavojingų indikatorinių rodiklių. Todėl nebūtinai, ką matome yra pavojinga. Kartais atvirkščiai, ko nematome, būna pavojingiau. Pavyzdžiui, nitratai ar bakterijos, kurie kartais aptinkami šuliniuose, yra kenksmingi žmogaus sveikatai, bet jų mes nematome, tai ir galva neskauda.

 

 

Taip yra todėl, kad didesniuose miestuose vanduo gyventojams tiekiamas ne iš vienos vandenvietės. Kiekvienoje vandenvietėje yra ne vienas požeminio vandens gręžinys. Gręžiniai gali būti skirtingų gylių, gali pasiekti skirtingus požeminio vandens klodus, o kiekviename atskirame vandens klode gali būti ištirpusios skirtingos medžiagos, skirtingi jų kiekiai, dėl to ir gali jaustis skirtingas vandens skonis tame pačiame mieste.

 

 

Tų mitų yra labai daug. Ir kiekvieną kartą, išgirdusi apie naują „stebuklingą“ būdą pagerinti vandenį, iš vienos pusės, neatsistebiu žmonių išradingumu, o iš kito pusės – kitų žmonių patiklumu. Iš tiesų labai lengva pasiklysti šių laikų informacijos džiunglėse, jei nesi tos srities specialistas.

 

Mano sritis yra geriamasis vanduo, todėl man lengva atsirinkti informaciją. Bet kiek daug sričių aš neišmanau ir galiu patikėti įvairiausiais mitais. Bet šiuo atveju, tikriausiai mane gelbsti jau susiformavęs mokslininko kritinis mąstymas ir noras patikrinti perskaitytus teiginius ne tiesiog Google ar Wikipedijoje, bet moksliniuose šaltiniuose.

 

Kviečiu žmones, sužinojus ar išgirdus apie kokį stebuklingą būdą ar daiktą, kuris labai lengvai kažką pakeičia ir pagerina, pirmiausiai pagalvoti, ar tikrai kažkoks įmestas akmenukas į vandenį gali pakeisti jo savybes? Kaip būtų įmanoma patikrinti, kad tai suveikė? Kokiais tyrimais? Kokiais stebėjimais? Ir kam tada reikalingas mokslas, mokslininkai su savo darbais, jei viską taip lengvai galime pataisyti?

 

 

 

 

Šiauliečių ir aplinkinių gyvenviečių – Ginkūnų, Aukštelkės ir Vijolių – gyventojų namus vandentiekiu pasiekia kokybiškas požeminis geriamasis vanduo iš Lepšių ir Birutės vandenviečių. Vandenvietėse veikia 16 giluminių gręžinių, kurių gylis siekia 162–194 m.

 

Vandenvietėse išgautas požeminis vanduo yra skirtingos mineralizacijos, t. y. vandenyje yra ištirpę skirtingi kiekiai mineralinių druskų: kalcio, magnio, natrio, kalio, chloridų, sulfatų, hidrokarbonatų ir kt. Šios mineralinės medžiagos yra būtinos žmogaus organizmui.

 

Lepšių vandenvietės vanduo yra nedidelės mineralizacijos (bendra ištirpusių mineralinių medžiagų suma yra 592 mg/l), o Birutės vandenvietės vanduo – vidutinės mineralizacijos (bendra ištirpusių mineralinių medžiagų suma yra 775 mg/l). Ištirpusių mineralinių medžiagų kiekiai nežymiai kinta. Toks vanduo yra natūraliai subalansuotas pačios gamtos ir yra tinkamas vartoti kasdien.

 

Požeminiame vandenyje yra ir mikroelementų (fluorido, geležies, mangano, cinko, vario ir kt.), vertingų žmogaus sveikatai. Tačiau jų perteklius geriamajame vandenyje gali sąlygoti įvairius funkcinius sutrikimus ir ligas. Dėl šios priežasties mikroelementų koncentracija yra griežtai ribojama. Jei išgautas požeminis vanduo neatitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2017 reikalavimų, prieš tiekimą vanduo yra paruošiamas ir subalansuojamas vandens gerinimo įrenginiuose.

 

Šiauliuose išgautas požeminis geriamasis vanduo pasižymi didesniu gamtinės kilmės geležies ir amonio kiekiu, todėl prieš tiekimą vanduo paruošiamas Birutės ir Lepšių vandenviečių vandens gerinimo įrenginiuose ir Rėkyvos vandens ruošykloje.

 

 

Iš Birutės vandenvietės miestui tiekiama apie 60 proc. geriamojo vandens, o iš Lepšių vandenvietės – 40 proc. Daugeliui aktualu žinoti, kokios vandenvietės vandenį vartoja. Čia galima pasižiūrėti vandenviečių žemėlapį.

 

Kaip jau minėta, vandenviečių vanduo yra skirtingos mineralizacijos, todėl ir vandens kietumas yra nevienodas. Lepšių vandenvietės vanduo yra 3,06 mmol/l (vidutiniškai kietas), o Birutės vandenvietės – 4,24 mmol/l (kietas).

 

 

Šiauliuose vandentiekio vandens kokybę kontroliuoja UAB „Šiaulių vandenys“ Vandens tyrimų laboratorija. Priežiūra vykdoma vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Šiame dokumente yra nurodyta, kokie mikrobiologiniai, indikatoriniai ir toksiniai rodikliai turi būti tiriami vandenyje ir kokios jų koncentracijos turi neviršyti leistinų normų. Iš viso tikrinama per 50 rodiklių.

 

Bendrovės laboratorijos tyrimų kokybę ir patikimumą prižiūri Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių departamentas.

 

Kontroliuojant vandentiekio vandens kokybę, laboratorija per metus paima apie 650 geriamojo vandens mėginių ir atlieka apie 8 tūkst. laboratorinių tyrimų.

 

Laboratoriniai tyrimai patvirtina, kad Birutės ir Lepšių vandenviečių gerinimo įrenginiuose bei Rėkyvos vandens ruošykloje paruoštas ir vartotojams tiekiamas geriamasis vanduo atitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2017 reikalavimus pagal visus kokybės rodiklius.

 

Tokių rezultatų UAB „Šiaulių vandenys“ pavyko pasiekti moderniai rekonstravus vandenviečių įrenginius. Lepšių vandenvietė šiuolaikiškai rekonstruota 2015 m., Birutės vandenvietė – 2000 m., Rėkyvos vandens ruošykla – 2002 m.Bubių vandenvietė buvo uždaryta 2015 m. pabaigoje. Atlikus vandenviečių darbo optimizavimo analizę, paaiškėjo, kad šią vandenvietę naudinga uždaryti ir ekonominiu, ir vandens kokybės požiūriu.

 

 

Nors vandenvietėse paruošiamas vanduo 100 proc. atitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2017 reikalavimus pagal visus punktus, tačiau kol senais vamzdynais pasiekia vartotojus, vandens kokybė pablogėja. Dažnu atveju tai nutinka įvykus vandentiekio tinklų avarijai, o taip pat pasikeitus vandens tekėjimo slėgiui ar krypčiai – sukyla ant vamzdžių sienelių nusėdusios geležies nuosėdos ir vanduo kuriam laikui susidrumsčia.

 

Sprendžiant šią problemą, 2017–2020 m., įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamą projektą, bendrovė rekonstravo beveik 21 km avarinės būklės vandentiekio vamzdynų, o per pastaruosius dešimt metų – dar papildomai apie 22 km.

 

Vandens tiekimo sistemos optimalų eksploatavimą ir kontroliavimą padeda užtikrinti 2015–2017 m. įdiegtas skaitmeninis viso miesto vandentiekio tinklo hidraulinis modelis ir nutekėjimų informavimo sistema. Šie šiuolaikiniai darbo įrankiai padeda operatyviai nustatyti vandens nutekėjimo zonas, aptikti avarijos vietas ir jas nedelsiant likviduoti.

 

Rekonstravus dalį vamzdynų ir įdiegus skaitmenines technologijas, vandentiekio trasose ženkliai sumažėjo avarijų. Tačiau tinklai nuolat dėvisi ir jų atnaujinimas yra nuolatinis procesas, tad laikinas vandens kokybės pablogėjimas yra neišvengiamas. Šiuo metu UAB „Šiaulių vandenys“ eksploatuoja 632,6 km vandentiekio tinklų, iš jų apie 60 km būtina rekonstruoti.

 

Bendrovė operatyviai reaguoja į gyventojų skundus dėl blogos vandens kokybės ir šalina to priežastis. Dažnu atveju vamzdynų atkarpos ir įvadai yra praplaunami, jei reikia ir dezinfekuojami, po to būtinai paimamas geriamojo vandens mėginys ir atliekami tyrimai.

 

Daugiau informacijos apie geriamojo vandens kokybę Šiauliuose galima rasti UAB „Šiaulių vandenys“ interneto svetainėje, skiltyje Vandens kokybė ir šioje atmintinėje.