Muziejus

Vandentiekio bokštas pradėtas statyti 1939 m. pagal profesoriaus P. Morkūno eskizus ir kai kuriuos A. Janulionio darbo brėžinius. Hitlerinės okupacijos metais vandentiekio bokšto statyba buvo nutraukta. 1945 m. birželio pabaigoje statybos darbai atnaujinti. Bokšto statybos darbams vadovavo inžinierius Jonas Vencius. Su pertraukomis bokšto statyba užtruko devynerius metus, iki 1948 metų.
1948 m. bokštą pripildė vanduo iš pirmosios Šiaulių m. Lepšių vandenvietės, kuri buvo paleista 1948 m. spalio 30 d. Šie metai - pirma oficiali vandens ūkio įkūrimo data. Vandentiekio bokštas pradėjo veikti 1950 m. ir iki 1991 m. jis buvo naudojamas pagal paskirtį - vandens tiekėjas. 1991 m. atjungtas nuo vandentiekio tinklų.

Bokšto aukštis 47,30 m., pastatas yra 4 aukštų su rūsiu. Statinys turi įdomių ir charakteringų architektūrinių detalių (dekoruotas vertikaliais piliastrais, langais) - tai svarbi dominantė miesto centrinės dalies panoramoje.

Įamžinant vandens ūkio pasikeitimus, dirbančių žmonių pasiekimus, 1974 m. bokšto I aukšte įkurtas Vandentvarkos muziejus, kuriam 1983 m. suteiktas visuomeninio muziejaus vardas. II, III, IV aukštuose - tarnybinės patalpos.

Muziejus originalus savo unikalumu. Jo ekspozicija išdėstyta dideliame plote (apie 100 kv. m) ratu pagal apvalų bokšto perimetrą.

Muziejaus ekspozicija turtinga ir įvairi: joje atsispindi bendrovės istorija, miesto vandentiekio ir nuotakyno raidos etapai, ūkio plėtojimas ir modernizavimas, bendrovės kolektyvo tradicijos.

Įdomiausi eksponatai amžiaus pradžios nuotraukos, kurias galima laikyti muziejine retenybe. Relikvijos byloja ne tik apie vandentiekio ir nuotakyno statybos eigą, bet ir apie dalį Šiaulių miesto istorijos. Ne mažiau įdomūs surinkti ir išsaugoti darbo įrankiai, prietaisai, įrenginių maketai. Apie šiandieninę bendrovės ūkinę veiklą informacijos rasite stenduose.

Vandentvarkos muziejuje pabuvojo svečiai iš įvairių pasaulio šalių, apie tai liudija Svečių knygos įrašai anglų, vokiečių, rusų, norvegų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis.